10 Mar

Bedarbė prisipažino: Lietuvos vėliavą išmečiau į šiukšlių konteinerį

— Vaikščiojau palei vandenyną. Smėlis po basomis pėdomis, drėgmė ir šniokščianti bangų mūša nukėlė mane į vaikystę. Prisiminiau, kaip Juodkrantės paplūdimy rinkdavom į krantą išmestus daiktus. Tai buvo ne šiaip šiukšlės, ne šiaip sau daiktai. Tai buvo TO, kito, laisvo pasaulio egzistavimo liudininkai. Buteliai. Rusvo arba melsvo stiklo su keramikiniu kamščiu prilaikomu tokio…na, kaip ten…. vielinio mechanizmo…

Tyrėja nutraukė monologą:

— Prašom neišsiplėskit, pasakokite konkrečiai ir tik faktus. Aš nespėju konspektuot.
— Gal jūs norėtumėte pokalbį įrašyti?, — paklausė įtariamoji, — galiu paskolinti savo telefoną, ten yra geras diktofono appsas, brangus, mokamas, be reklamų.
— Negalima — atsakė tyrėja. — Draudžiama skolintis įrangą iš įtariamųjų. Aš pasistengsiu rašyti greičiau. Tęskite.

— Dabar panašiuose buteliuose pardavinėjamas pusiau naminis alus. Bet tuomet, tarybiniais laikas, mes nieko panašaus nebuvome matę. Kartą radau skardinę kavos dėžutę išpieštą egzotiškomis damomis su vaisių padėklais ant galvų. Mes daugybę metų joje laikėme kavą. Per blokadą, kai kavos nebebuvo galima nusipirkti, ten laikydavom gilių kavą, arba kavos gėrimą pagamintą, žinot, jį gamindavo skrudinant, iš kviečių ir miežių…

Tyrėja sudejavo, tačiau įtariamoji nepastebėjo, kalbėjo toliau. Jos akys buvo užmerktos, o pirštai judėjo, tarsi čiuopdami prisiminimus. Ji viską prisiminė labai aiškiai:

— Akmenys, jūros ir smėlio nugludinti spalvoto stiklo ir plastiko gabaliukai būdavo mano Skaityti toliau…

Via:: Bloga veganė